Žalgirio mūšis
Seniai, daugiau kaip prieš šešis šimtus metų – 1410 metų liepos 15 dieną, netoli Žalgirio (Griunvaldo) kaimo – nuskambėjo vienas garsiausių mūšių Europos istorijoje.
Į jį atžygiavo Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas su savo drąsiais kariais ir Lenkijos karalius Jogaila su didžiule sąjungininkų kariuomene. Jiems priešais stojo galingas ir puikybėje paskendęs Kryžiuočių ordinas, vadovaujamas Urlicho fon Jungingeno ir Konrado fon Lichtenšteino.
Tai buvo lemiama kova dėl mūsų žemių laisvės – kur sprendėsi, ar Lietuva ir Lenkija liks nepriklausomos, ar taps ordino vergėmis.
Ankstyvą rytą virš laukų kilo rūkas ir girdėjosi žirgų žvengimas. Dvi didžiulės kariuomenės stojo viena prieš kitą – geležiniai kryžiuočiai ir Vytauto bei Jogailos kariai.
Pirmasis puolimą pradėjo Vytautas Didysis. Jo lietuvių pulkai įsiveržė į mūšio sūkurį – kalavijai žvangėjo, ietys skriejo, žirgai kaukė. Bet tai buvo Vytauto klasta – po pirmųjų smūgių lietuviai ėmė trauktis, apsimesdami, kad bėga. Kryžiuočiai puolė vytis, manydami, jog jau laimėjo.
Tačiau staiga viskas apsivertė – Vytauto kariai apsigręžė ir smogė iš šono! Tuo metu iš kairės pusės į kovą įsitraukė Jogailos vadovaujami lenkai, ir prasidėjo tikras pragaras ant žemės. Dulkės, triukšmas, ginklų žiežirbos ir žvangesys... Tai buvo didvyrių laikas.
Po ilgos ir žiaurios kovos mūšio laukas tyliai nurimo. Ant žemės gulėjo sutriuškinti Kryžiuočių ordino riteriai. Žuvo pats jų vadas Urlichas fon Jungingenas, daugybė riterių pateko į nelaisvę.
Pergalė buvo milžiniška. Žalgirio mūšis parodė visai Europai, kad vienybėje slypi jėga, o lietuviai ir lenkai – nenugalimi, kai kovoja petys į petį.
Po šio mūšio Vytauto Didžiojo ir Jogailos vardai tapo legendiniais, o Žalgirio pergalė – amžinu mūsų tautos pasididžiavimo simboliu.
Nuo to laiko pasakojama, kad kai virš Lietuvos pakyla dideli debesys ir nugriaudi perkūnija – tai dunda Žalgirio mūšio aidai, primenantys, jog dėl laisvės verta kovoti.
įsigyk:
