Vykintas
Vykintas – XIII amžiaus pradžios žemaičių kunigaikštis, apie kurį pasakojama tarsi apie legendą. Sakoma, jog jis buvo toks stiprus, kad vienu mostu galėdavo perskelti metalinį kryžiuočių skydą, o jo žvilgsnis priešui keldavęs siaubą dar prieš kalavijams susitrenkiant. Vietoj brangių audinių jis nešiojo meškos kailį, sakydamas, kad tikras karys turi jausti žemės kvapą ir miško jėgą. Todėl žmonės jį praminė Žemaitijos meška – ne tik dėl jo kailio, bet ir dėl charakterio: tylus, kantrus, bet pabudęs – nenugalimas. Rankose jis laikė dvirankį kalaviją, kurį pats buvo pasidirbęs, o sakmės byloja, kad tas ginklas buvo toks sunkus, jog kitas žmogus vos jį pakeldavo.
Vykintas tapo garsus po 1236 metų, kai prie Šiaulių upės įvyko Saulės mūšis. Kalavijuočių ordino riteriai, pasitikėję savo šarvais ir ginklais, manė, kad lengvai pavergs žemaičius. Tačiau tą dieną iš miškų ir pelkių kilo karingi Vykinto vyrai, šaukdami „Už Žemaitiją!“ ir puolė iš visų pusių. Pats Vykintas, su meškos kailiu ant pečių, vedė juos į kovą. Legenda sako, jog jis vienas pats nukovė dešimt riterių ir sutriuškino paties ordino magistro gretas. Po Saulės mūšio žemaičiai tapo nenugalimos tautos simboliu, o Vykinto vardas nuskambėjo nuo Kuršo iki Vilniaus. Jis dar ilgai vadovavo žygiams prieš svetimšalius ir gynė Žemaitijos žemes, kurias laikė savo širdies tvirtove.
Vykintas – tai ne tik istorinis kunigaikštis, bet ir lietuviškos dvasios įsikūnijimas. Jis primena, kad tikras didvyris ne visada dėvi karūną – kartais jis ateina apsisiautęs meškos kailiu, iš miškų ir upių ūkanų, kad primintų: laisvė nėra dovana, ji – iškovojama. Jo legenda gyva iki šiol kiekviename, kuris nebijo stoti prieš stipresnį, ginti savą žemę, šeimą ar tiesą.
Žemaitijos meškos jėga – tai drąsa būti savimi, net kai pasaulis aplinkui reikalauja pasiduoti. Todėl Vykinto vardas tebėra tarsi ugnis, kurią perduodame iš kartos į kartą – kad niekada neužgestų mūsų tautos laisvės dvasia.
