Urlichas
Urlichas fon Jungingenas gimė apie 1360 metus Vokietijoje ir vėliau tapo vienu galingiausių Kryžiuočių ordino didžiųjų magistrų. Jo šarvai buvo žiediniai, dengiantys visą kūną, o ant galvos – milžiniškas ordino šalmas, simbolizuojančiu jo ištikimybę ordinui ir tikėjimui.
Urlichas buvo aukštas, tvirtas, didžios drąsos žmogus. Rankose laikydavo dvirankį kalaviją, kurį valdė su neįtikėtina jėga. Sakydavo, kad kai Urlichas pasirodydavo mūšio lauke, net arkliai sustingdavo iš baimės. Jis niekada neslėpdavosi už gynybos linijų – visuomet bėgdavo pirmas, tiesiai į priešus, vedamas tikėjimo ir garbės.
Savo karjeros viršūnę Urlichas pasiekė 1407 metais, tapęs Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru. Jo vadovaujamas ordinas valdė didžiules Prūsijos žemes ir ruošėsi lemiamai kovai su Lietuva bei Lenkija.
Didžiausias jo mūšis – Žalgirio mūšis (1410 m. liepos 15 d.), kuriame jis pats vadovavo ordino kariuomenei. Jis tikėjo, kad ordino riteriai nugalės, nes buvo geriau ginkluoti ir išmokyti.
Tačiau mūšio viduryje Urlichas pats puolė į mūšio sūkurį, kovojo su dvirankiu kalaviju prieš pat Vytauto Didžiojo kavaleriją. Sakoma, kad jis kovojo iki paskutinio atodūsio ir žuvo garbingai, su kalaviju rankoje ir kryžiumi ant krūtinės.
Urlichas fon Jungingenas tapo paskutinių ordino žygių pasididžiavimo simboliu. Jo žūtis Žalgirio mūšyje pažymėjo Kryžiuočių ordino žlugimo pradžią, tačiau kartu – ir riteriškos garbės pabaigos legendą.
Nors jis buvo lietuvių ir lenkų priešas, net priešininkai jį gerbė už drąsą ir riterišką kilnumą. Kronikose rašoma, kad Jogaila liepė Urlichą palaidoti su pagarba, kaip tikram karžygiui.
Jo vardas liko istorijoje kaip paskutinio ordino liūto, kuris krito, bet neišdavė savo garbės. Šiandien Urlichas fon Jungingenas primena, kad net priešai gali būti didvyriai – jei kovoja tikėdami ir iki galo.
