Treniota
Kunigaikštis Treniota gyveno XIII amžiuje – narsus Žemaitijos ir visos Lietuvos karys, garsėjęs savo lengvais šarvais ir vikrumu. Jis sakydavo: „Greitis ir gudrumas – geriausi mano ginklai.“ Treniota buvo visų galų meistras – mokėjo kautis ir pėsčias, ir raitas, naudotis tiek lanku, tiek kalaviju.
Ant rankos jis visuomet nešiodavo mažą apvalų skydą, su kuriuo sugebėdavo suduoti taip stipriai, kad net riterio šalmas skildavo, o dantys skriedavo lauk. Jo trumpas lankas buvo skirtas greitam šūviui iš arklio, o kalavijas – trumpesnis, bet mirtinai tikslus.
Treniota tapo garsus po Durbės mūšio (1260 m.), kai kartu su Alminu ir žemaičiais sutriuškino kalavijuočių ordiną. Sakoma, kad būtent jis sugalvojo gudrų manevrą – apsimesti traukiančiais ir įvilioti priešą į pelkes, kur sunkūs riterių šarvai tapo jų pačių našta.
Vėliau Treniota vadovavo kovoms prieš Livonijos ordiną, o trumpam net valdė visą Lietuvą po Mindaugo mirties. Jo vardas tapo žemaičių pasididžiavimu ir priešo siaubu – sakydavo, jog jei mūšyje pasirodo Treniota, riteriams belieka melstis.
Treniota paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jis parodė, kad jėga slypi ne šarvuose, o drąsoje ir išmintyje. Jo gudrumas, greitis ir ryžtas tapo legenda, o daugelis vėlesnių kunigaikščių mokėsi iš jo taktikų.
Iki šiol Žemaitijoje pasakojama, kad kai audra pakelia vėją virš laukų, girdisi Treniotos juokas, nes jis vis dar juokiasi iš tų riterių, kurie manė galėsią sutramdyti laisvą lietuvį.
Jo palikimas – laisvės dvasia, nenugalimas ryžtas ir tikėjimas, kad net lengvais šarvais galima laimėti prieš geležį.
