Saulės mūšis
Seniai seniai, 1236 metais, rudenį, kai laukai dar buvo pilni šieno kvapo, Žemaitijoje kilo didis mūšis. Tą dieną prie upelio, vadinamo Šiaulių vardu, susitiko dvi jėgos – žemaičių kunigaikštis Vykintas ir jo narsūs kariai prieš galingą Kalavijuočių ordiną, kuriam vadovavo magistras Folkvinas. Vienoje pusėje – lietuviai, ginantys savo žemę ir laisvę, kitoje – svetimi riteriai su kryžiais ant šarvų, trokštantys pavergti kraštą.
Lietuvių kariai gudriai pasirinko vietą – pelkėtą lauką prie Šiaulių. Kai priešai su sunkiais šarvais įklimpo purve, Vykintas sušuko:
„Už Žemaitiją! Už Saulę!“
Ir pasipylė lietuvių ietys, strėlės ir kovos šauksmai. Žirgai taškė purvą, kardai žvangėjo, o riteriai ėmė kristi. Lietuvių kariai puolė iš visų pusių – pelkė tapo jų sąjungininke. Net galingiausi kalavijuočiai neatsilaikė prieš lietuvių drąsą ir gudrumą. Mūšio pabaigoje pats magistras Folkvinas krito, o jo kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta.
Nuo tos dienos Saulės mūšis tapo laisvės simboliu. Kalavijuočių ordinas žlugo ir daugiau niekada nebepakilo. Apie Vykintą ir jo karius buvo kuriamos dainos, o Saulės/ Šiaulių vardas ėmė šviesti ne tik danguje, bet ir žmonių širdyse.
Taip gimė legenda apie žemaičius, kurie parodė, kad net mažesnė tauta, jei drąsi ir vieninga, gali nugalėti didžiausius priešus.
Įsigyk:
