Konradas
Konradas fon Lichtenšteinas – Kryžiuočių ordino riteris, kuris labiau nei bet kuris kitas prisitaikė prie kovų Lietuvoje. Jis gyveno XIII–XIV amžių sandūroje, kai žygiai į Lietuvos žemes buvo kasmetiniai.
Skirtingai nei kiti ordino kariai, Konradas suprato, kad čia reikia ne tik šarvų, bet ir miškų, pelkių bei žmonių pažinimo. Tik iš šalmo buvo galima suprasti, kad tai ordino riteris, o ne lietuvių karžygys.
Jo ginklas buvo ne įprastas kardas, o sunkus kovinis kirvis, kurį valdė kaip tikras meistras. Sakoma, kad vienu smūgiu galėdavęs perkirsti žmogų pusiau.
Konradas fon Lichtenšteinas dalyvavo daugelyje Kryžiuočių žygių į Lietuvą ir Žemaitiją, kovėsi prie Medininkų, Raseinių, Deltuvos. Jis vadovavo būriams, kurie gebėdavo judėti tyliai miškais kaip lietuvių partizanai.
Lietuvių kariai sakydavo: „Jei jau atėjo Lichtenšteinas – miškas tyloje dūsta.“
Nors kovojo už ordiną, jis gerbė lietuvius ir jų narsą. Legenda teigia, kad kartą po mūšio jis pasakęs: „Čia kovoti sunku, bet garbinga – čia bus mano žemė.“ Daug kas tikėjo, kad jis tikrai tikėjo liksiąs Lietuvoje visam laikui.
Konradas fon Lichtenšteinas tapo tiltu tarp dviejų pasaulių – vakarietiškos riterystės ir lietuviškos laisvės dvasios.
Nors istorijoje jis minimas kaip ordino karys, žmonės ilgainiui pradėjo pasakoti jį tarsi pusiau lietuvį, pusiau kryžiuotį, kuris labiau mylėjo šią žemę nei savo pilis Prūsijoje.
Jo vardas išliko legendose kaip „Miško riteris“ – tas, kuris kovojo garbingai ir tikėjo, kad Lietuva – ne tik priešas, bet ir likimas.
Jo kirvis, sakoma, vis dar ilsisi kažkur žemaičių giriose – laukdamas kario, kuris vėl kovos ne už karalystę, o už žemę, kurią myli.
