Folkvinas
Magistras Folkvinas Naumburgietis – garsiausias Kalavijuočių ordino vadas, gyvenęs XIII amžiaus pradžioje. Jis buvo tikras arbaleto meistras, o savo ginklą vadino „Dievo ranka“, nes kiekvienas šūvis, anot jo, nešdavo teisingumą.
Folkvinas mūšiuose dėvėdavo šalmą katiliuką, dengusį visą galvą. Jo legendinis arbaletas buvo toks galingas, kad strėlė pramušdavo ne tik šarvus, bet ir kiečiausius skydus.
Jis buvo ne tik karys, bet ir vadovas – griežtas, tikintis ir nepalaužiamas, tikėjęs, jog ordino misija – paklupdyt pagonišką šiaurę prieš kryžių.
Folkvinas vadovavo Kalavijuočių ordinui jų paskutiniame ir lemtingiausiame mūšyje – Saulės mūšyje (1236 m.). Ten jis atvedė šimtus riterių prieš žemaičius ir jų vadą Vykintą.
Sakoma, kad mūšio pradžioje Folkvinas iššovė pirmąją arbaleto strėlę, kuri pervėrė lietuvio skydą – ženklas, kad mūšis prasidėjo. Tačiau lietuvių kariai įvyliojo sunkiai ginkluotus riterius į pelkes, kur arbaletai prarado galią.
Paskutinis stovėjo pats Folkvinas – vienas prieš dešimtis priešų, kovojantis arbaleto strypu lyg ietimi. Kai galiausiai krito, jo šalmas katiliukas dar ilgai spindėjo saulės šviesoje virš mūšio lauko.
Folkvino žūtis Saulės mūšyje tapo Kalavijuočių ordino pabaigos pradžia – po šio pralaimėjimo ordinas buvo sunaikintas ir vėliau prijungtas prie Kryžiuočių.
Tačiau Folkvino vardas liko gyvas legendose: jis – pirmasis arbaletininkų karalius, žmogus, kurio šūviai buvo taiklūs kaip likimas.
Jo istorija primena, kad net stipriausi ginklai negali laimėti prieš tautos dvasią. Šiandien Folkvinas minimas kaip simbolis tų laikų, kai kariai tikėjo, kad garbė svarbesnė už gyvybę.
