Durbės mūšis
Seniai seniai, 1260 metais, karštą vasaros dieną prie Durbės ežero Žemaitijoje, susitiko dvi galingos jėgos.
Lietuviams vadovavo narsieji kunigaikščiai Treniota ir Alminas, o jų priešai – Kryžiuočių ordino vadai Andreas fon Stirlandas ir Burhardas fon Hornhauzenas.
Vienoje pusėje – žemaičiai, kovojantys už savo žemę ir laisvę. Kitoje – riteriai su baltomis mantijomis ir juodais kryžiais, atvykę pavergti Lietuvą.
Mūšis prasidėjo prie ežero krantų. Kryžiuočiai žygiavo išdidžiai, manydami, kad lengvai nugalės. Bet Treniota buvo gudrus – jis pasirinko pelkėtą vietą, kur riterių sunkūs šarvai tapo našta.
Staiga iš už miško pasirodė Almino būriai ir puolė iš šono! Taip pat tuo metu dalis ordino sąjungininkų – kuršiai – atsisuko prieš savo valdovus ir stojo lietuvių pusėn.
Kilo tikras pragaras: žirgai brido per purvą, kardai žvangėjo saulėje, šūksniai aidėjo po visą Durbės lauką.
Andreas fon Stirlandas ir Burhardas fon Hornhauzenas krito mūšio sūkuryje, o ordino galybė buvo sunaikinta.
Durbės mūšis tapo viena didžiausių žemaičių pergalių. Po jo visoje Baltijoje kilo sukilimai – prieš kryžiuočius sukilo prūsai, latviai ir net lyviai.
Žemaičiai tapo laisvės simboliu, o Treniotos ir Almino vardai įrašyti į legendas kaip tų, kurie nugalėjo geležinį ordiną.
Sakoma, kad tyliais vakarais virš Durbės ežero vis dar girdisi žirgų kanopų bildesys ir karžygių šauksmai – primenantys, kad drąsa ir vienybė visada nugali.
Įsigyk:
