Burhardas
Burhardas fon Hornhauzenas – vienas iš Livonijos (Kalavijuočių) ordino riterių, gyvenęs XIII amžiuje. Sakoma, kad jis buvo milžinas tarp žmonių – beveik dviejų metrų ūgio, plačiapetis ir galingas kaip ąžuolas. Tačiau dar labiau už jėgą jį išskyrė puikybė ir savimyla.
Burhardas buvo tikras puošeiva – jo šarvai žibėjo sidabru, o ant šalmo, kuris dengė visą galvą, jis nešiojo aukso karūną, nors nebuvo karalius. Jis pats mėgdavo sakyti: „Aš būsiu naujasis Baltijos karalius!“
Daugelis jį vadino „Auksiniu riteriu“, bet kiti tyliai šnabždėdavo, kad tokia puikybė negali baigtis geruoju.
Burhardas fon Hornhauzenas kovojo kartu su Andreasu fon Stirlandu Durbės mūšyje (1260 m.), kai Livonijos ordinas susidūrė su lietuvių ir žemaičių kariuomene.
Mūšio pradžioje jo auksinė karūna spindėjo saulėje, o jis pats jojo pirmose gretose, tarsi siekdamas parodyti visiems savo didybę. Tačiau kai lietuviai įvyliojo ordino riterius į pelkes, Burhardas tapo lengvas taikinys – jo blizgantys šarvai traukė priešų akis, o sunkus kūnas skendo dumble.
Sakoma, kad kai krito, paskutiniai jo žodžiai buvo: „Karalius nekrenta – jis tik ilsisi...“
Burhardas fon Hornhauzenas liko istorijoje kaip išdidumo simbolis – žmogus, kuris norėjo tapti karaliumi, bet krito nuo tų, kuriuos laikė nevertais.
Jo žūtis Durbės mūšyje tapo pamoka visiems riteriams: kad auksas ir karūna nepadarys tavęs didingu, jei širdyje nėra kuklumo.
Legenda pasakoja, kad po mūšio jo karūna buvo rasta pelkėje ir ilgai blizgėjo saulėje, kol ją prarijo žemė – tarsi pati gamta būtų nusprendusi, kad puikybė neturi spindėti amžinai.
