Andreas
Andreas fon Stirlandas – vienas garsiausių Livonijos (Kalavijuočių) ordino vadų, gyvenęs XIII amžiaus viduryje. Tai buvo žmogus, kurio šarvai tapo legenda. Sakoma, kad jie buvo pagaminti Italijoje specialiai jam – iš tvirčiausio plieno, dengiantys visą kūną ir net galvą, todėl joks kardas ar strėlė negalėjo jo perverti.
Uždengtas nuo kojų iki viršugalvio, jis mūšyje atrodydavo lyg gyvas geležinis bokštas. Kai Andreasas žengė į mūšį, net priešai sustodavo akimirkai – sakydavo, kad jis ne žmogus, o judanti geležinė tvirtovė.
Jo šalmas neturėjo jokios atviros vietos, tik siaurus plyšius akims – todėl jis buvo vadinamas „Geležiniu riteriu“.
Andreas fon Stirlandas vadovavo Livonijos ordino kariuomenei Durbės mūšyje (1260 m.), kur kovojo prieš lietuvius, žemaičius ir jų vadus Treniotą bei Alminą.
Mūšio pradžioje jo geležinė rikiuotė atrodė nenugalima – šarvuoti riteriai žengė tarsi siena, atmušdami strėles ir ietis. Tačiau žemaičiai sugalvojo gudrų manevrą: įvyliojo juos į pelkes, kur šarvai tapo našta.
Sakoma, kad Andreasas krito paskutinis, vis dar stengdamasis ištraukti savo kardą iš dumblo. Jo šarvai neišleido jo iš kovos – jie tapo ir jo šlove, ir jo kalėjimu.
Andreas fon Stirlandas liko istorijoje kaip vienas didžiausių, bet kartu tragiškiausių ordino karžygių. Jo vardas tapo simboliu žmogaus, kuris pasitikėjo geležimi labiau nei savo siela.
Pasakojama, kad po Durbės mūšio žemaičiai ilgai negalėjo ištraukti jo kūno iš šarvų – tokie jie buvo tvirti. Ši legenda pasklido po visą Europą, o meistrai Italijoje dar ilgai girtavosi: „Tokius šarvus kaip Stirlandui – antrą kartą niekas nesukals.“
Šiandien jo istorija primena, kad nėra šarvų, kurie apsaugotų nuo likimo – net geležis nepadeda, kai prieš tave stoja laisvės dvasia.
