Alminas
Kunigaikštis Alminas gyveno XIII amžiuje, kai Žemaitijos žemės dar tik kūrė savo vienybę, o kovos su kryžiuočiais tapo kasdienybe. Sakoma, kad jis buvo vienas taikliausių ir sumaniausių visų laikų lietuvių lankininkų. Jo lankas, išlenktas iš uosio ir sutvirtintas arklio sausgyslėmis, buvo toks galingas, kad strėlė perversdavo riterio šarvus.
Apie jo regėjimą iki šiol sklando legendos – esą Alminas galėdavęs pataikyti į elnią už pusės mylios, o kai kurie sakydavo, kad jo akys matančios ir per miglą, ir per nakties tamsą. Todėl žemaičiai jį vadino „Akimis, kurios nemiega“.
Kunigaikštis Alminas kartu su Treniota vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje (1260 m.), kurioje lietuviai sutriuškino kalavijuočių ordiną. Sakoma, kad Almino strėlė pirmoji pataikė į ordino vėliavnešį, o jo šūksnis „Už žemę ir laisvę!“ persmelkė mūšio lauką. Jis kovojo ir prie Saločių, bei kituose pasienio susirėmimuose, visur pasižymėdamas šaltakraujiškumu ir neįtikėtinu taiklumu. Jo lankininkai – vadinami Almino būriu – buvo mirtinas siaubas bet kuriam priešui, artėjančiam prie Žemaitijos miškų.
Nors jo gyvenimo pabaiga paslėpta laiko miglose, Almino vardas tapo laisvės simboliu ir žemaičių stiprybės ženklu. Sakoma, kad kai kuriuose Žemaitijos miškuose vis dar randama vietų, kur „strėlės neauga“ – tai vietos, kur jis treniruodavosi su savo būriu.
Jo vardas gyvuoja dainose ir pasakose, o Almino akies simbolis šiandien reiškia budrumą, išmintį ir taiklią lietuvio dvasią. Jo palikimas primena, kad tik tie, kurie gina savo žemę ir laisvę, mato toliausiai.
